XIX amžiaus viduryje atsirado reikiama informacija apie produktų sudėtį, baltymus, riebalus, vitaminus. Dietologija tapo viešai pripažintu mokslu, buvo sukurti teisingo maitinimosi principai, parengtos profilaktinės ir gydomosios maitinimosi rekomendacijos. Viskas būtų kaip ir gerai, tačiau viena – teisingas maitinimasis, idealus svoris, sveiko gyvenimo būdo propagavimas, ir visai kita – televizija ar madingi žurnalai, iš kurių žvelgia dietomis iškankintos arba fotošopo pagalba išdailintos žvaigždės. Gydytojai tiesiog siūlė daugiau judėti, tačiau mados besivaikančiom moterim to buvo maža, todėl jos kūrė savus idealios figūros siekimo būdus.

„Ekstremalios“ mūsų senelių dietos buvo tikrai ekstremalios. Tarkim, kad ir toks variantas: kiaušinis pusryčiams, vištos kąsnelis pietums ir obuolys vakarienei buvo vertinamas kaip ganėtinai sotus ir neduodantis naudos. Kitos gerdavo actą arba laisvinamuosius, daug rūkė, pietus ir vakarienę keisdavo į taurę stipraus alkoholio.

Svorio metimui buvo naudojamos ir liaudies medicinos priemonės. Tam puikiai tiko laisvinamųjų ar skysčius varančių savybių turinčių žolelių rinkiniai. Buvo teigiama, kad svorį padeda mesti natūralios moliūgų ar kopūstų sultys. Kai kas produktų naudą didino užkalbėjimais ir burtais. Mėgstamiausios norinčių mesti svorį procedūros buvo pirtys ir Šarko dušas.

Įdomu ar šiandien kas nors bandys mesti svorį, maistą keisdamas rūkymu ir alkoholiu?