Džinsai, kainuojantys tiek, kiek kai kurių žmonių metų buto nuoma ar net metinis atlyginimas, be abejonės sukėlė diskusijas. Viena komentatorė net teigė: „Aš – visomis keturiomis už madą, bet tokia suma jau primena sandorį su velniu – tiesiog per daug!“
Žinoma, tokius džinsus nesunkiai galima dekoruotis ir patiems, bet faktas lieka faktu – dažnai mokama nebūtinai už kokybę ar idėją, bet tiesiog už vardą. Tarp šių metų brangiausių ženklų yra „Fendi“, „Guess“, „Dior“, „Valentino“, „Armani“. Tačiau pakalbėkime apie pagrindinį penketuką – išskirtinai, išskyrus prancūzų „Chanel“ ženklą, susispietusį industriniame Milane.

Įdomusis „Versace“ vardas buvo įkurtas 1978 metais vyriškio, aistringai mylėjusio madą ir verslą Gianni Versace. Po skandalingo nužudymo mados namų valdymą perėmė jo sesuo Donatella Versace. Šiandien „Versace“ – vieni lyderiaujančių tarp pasaulinių mados namų, kuriantys ne tik prabangos drabužius ir aksesuarus, bet ir kosmetiką vyrams bei moterims ir netgi namų interjero detales.
Nuodėminga ir negražu sakyti, bet pamažu „Prada“ tampa „bobučių stiliumi“ – naudoja tokias vintažines medžiagas, kokias galima rasti tik „Humanose“, o pernelyg konservatyvus susagstymas, skiautinių meną primenantys audiniai ir sluoksniavimas (marškiniai su vilnos megztiniais) kelia įtarimą. Tiksliau, visad linksniuota mados inovatore, Miuccia Prada pasuko įtartinai vienoda kryptimi. Ir net jei tai sėkminga komerciškai (sunku patikėti), kas gi pagaliau atsimerks ir pastebės, kad dabartinis Prada stilius nei inovatyvių mados ikonų ar stiliaus eksperimentuotojų, nei turtingų jaunų moterų nevilioja?

Nepaisant to, Mario Prada 1913 metais įkurta ir ką tik šimtmetį atšventusi kompanija, iš pradžių prekiavusi odos gaminiais, yra įtakingiausių ir brangiausių vardų sąraše. Niekas ir neneigia, kad jų rankinės – paprasto, bet prikaustančio žvilgsnį dizaino, patvarios ir ilgalaikės bei visų trokštamos.

Išaušus devintajam dešimtmečiui, tiksliau, 1980-iesiems metams, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana susipažino Milane. Netruko nė dvejų metų, kai kūrybinis duetas ir gyvenimo partneriai nuo nulio pradėjo auginti šį didžiulį prekės ženklą. Pradėję nuo moteriškų kolekcijų, vėliau vyrai praplėtė asortimentą ir išėjo į maudymosi kostiumėlių bei apatinio trikotažo rinkas. Ne kas kitas, o masinis eksportas į užsienį padėjo jiems tapti tokiais atpažįstamais ir geidžiamais, o jų mados namų pavadinimui tapti trokštamo prabangos objekto simboliu bei sinonimu.

„Chanel“ savo drabužių ir rankinių kainų internete neskelbia, jas pamatyti galima tik parduotuvėse ar benaršant po vartotojų svetaines ir analizuojant jų sukeltus duomenis internete. Ir litais tai būtų… nuo keliasdešimt iki šimto tūkstančių už madingą rankinuką. Beje, kainas mados namai tendencingai vis kelia kas keletą mėnesių. Regis, galingų pirkėjų ratas nemažėja. Net didžiausi interneto prabangos tinklai neprekiauja „Chanel“ – o jei ir prekiauja, tai tik mados namų kosmetika, kvepalais ir panašiomis grožio linijomis, kai kurie dar akiniais nuo saulės. Išskirtinis elitizmas – „gausite tik parduotuvėse“ – skaitmeninės eros laikais.

Kompanija šiandien priklauso dviem privatiems bendraturčiams, Alanui ir Gerard’ui Wertheimeriams, kurie, beje, yra Pierro Wertheimerio – ankstyvo Gabrielle Chanel verslo partnerio – anūkai.

Yra tokia daina, kurioje priedainyje nuolat kartojami žodžiai „Gucci Gucci Fendi Prada…“. „Gucci“ – italų mados ir prabangių odos gaminių kompanija – paskutinė mūsų šiandienos apžvalgoje. Prekės ženklas šiuo metu priklauso kompanijai „Kering“, o įkurtas buvo gana seniai ir jau artėja savo apvalaus šimtmečio link – 1921 metais Florencijoje įmonė buvo įkurta Guccio Gucci. Štai jo inicialus ir simbolizuoja tos dvi G raidelės ant diržų, piniginių bei kitų aksesuarų. Šiandieną beveik tris šimtus parduotuvių pasaulyje atidaręs tinklas yra žinomas dėl savo ištikimybės aukštoms kainoms bei išskirtinio dizainerės Fridos Giannini braižo.