Prisipažinsiu, aš pats irgi, toli gražu, ne viską buvau matęs, bet, dėkui Vytui iš moto klubo „Aquila MCC“, šią išsilavinimo spragą kažkiek užpildžiau. Kažkiek, nes norint aplankyti visas gražias ir lankytinas vietas, tektų sugaišti mažiausiai savaitę. Juolab, kad Biržų kraštas svečius gali nustebinti ne tik alumi (apie vietos alų ir jo gamybos tradicijas reiktų kalbėti atskirai).

Mūsų pažintinė kelionė prasidėjo nuo neseniai Biržų regioniniame parke išdygusio Kirkilų apžvalgos bokšto, pakilus į kurį galima apžvelgti Biržų apylinkes.

Tiesa, reiktų žinoti, kad bokštas, mažinant konstrukcijų svorį, yra „permatomas“, tad aukščio bijantiems žmonėms užlipti iki viršaus gali ir nepavykti.

Kita vertus, tai nėra tragedija, nes bokšto papėdėje tyvuliuoja unikalus karstinis ežeras, kuriame vieninteliame visoje Lietuvoje veisiasi.. .raudonieji dumbliai, moksliškai vadinami purpurinėmis sierabakterijomis, tad nepakilus į viršų galima pasivaikščioti ežero pakrantėmis.

Kadangi ežeras yra regioninio parko teritorijoje, jame laisvai ir saugiai jaučiasi paukščiai ir laukiniai gyvūnai, tad, tikėtina, kad šiltesniu metų laiku ežere išvysite gulbes, o paežerėje ar kokioj užpelkėjusioje vietoje – ganėtinai drąsias ir žmonių nelabai bijančia gerves.

Stovint apžvalgos bokšto viršuje galima išvysti ir keistokai tarp laukų atrodantį, iš tolo gerai matomą, pastatų kompleksą. Tai – vieno pirmųjų krašto ūkininkų namai, kuriuose, susitarus su šeimininku, galima pabandyti apsilankyti ir kurie, tikrai, nustebins ne vieną. Namų „kiemo“ viduryje esančiame tvenkinyje, neskubėdamos plaukioja juodosios Australijos gulbės ir pelikanai, ant kranto ilsisi kiti, egzotiški ar retai matomi, vandens paukščiai.

Kiek toliau nuo vandens esančiame voljere klega povai, išdidžiai stypčioja kuoduotosios gervės. Saugiu atstumu nuo paukščių įsikūrusios gyvena dvi… lūšių šeimynos. Čia gyvūnus galima stebėti iš labai arti, nes lūšių patinai, pamatę „įsibrovėlius“, tuoj pat atskuba „ginti teritorijos“, leisdami jais pasigrožėti iš nedidelio atstumo. Nors lūšys prieina labai arti, reiktų nepamiršti, kad jos – laukiniai gyvūnai, tad bandymas „paglostyti katytę“ gali baigtis labai liūdnai.

Palikus svetinus ūkininko namus galima pasižvalgyti po kitą Biržų krašto „įžymybę“ ir tuo pat metu – problemą – smegduobes. Smegduobių šiame krašte apstu, bet bene žymiausia iš jų, sulaukianti daugiausia turistų dėmesio yra Karvės ola. Tai – karstinė smegduobė su ola, atsivėrusi Karajimiškio kaime, Biržų regioniniame parke. Šiai dienai Karvės ola – žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Šios smegduobės tikrai nesupainiosite su jokia kita, nes šalia jos, telšiškio menininko pastangomis, jaukiai „įsikūrė“ akmeninė karvutė, sauganti savo vardo gamtos paminklą.

Smegduobių netoliese yra ir daugiau, o sustojus prie Geologų smegduobės, mišto takeliu galima pasiekti Mantagailiškio kaimelį, o restauruojamo šiuo metu dvaro teritorijoje pažaisti unikalų, golfą primenantį žaidimą – montebolą. Žaidimo tikslas, panašiai, kaip ir golfe – įridenti kamuoliuką į specialią duobutę. Skirtumas tik tas, kad kamuolys čia ne mušamas lazda, o spardomas. Kamuolio rankomis negalima liesti net tada, kai jis įkrenta į griovį. Iš ten jis taip pat turi būti išspirtas. Pasak „ekskursijos vadovo“ Vyto, 12 hektarų plote išsidėsčiusią „žaidimo aikštelę“ įveikia toli gražu ne visi, tačiau visi, kartą pabandę montebolą, labai greitai „užsikrečia“ ir dažnokai sugrįžta į Mantagailiškį.

Dar viena vieta, kurią būtina aplankyti Biržuose yra atstatyta Biržų pilis. Pilis, kadaise statyta miesto apsaugai, o vėliau, XVIII amžiuje švedų susprogdinta, šiandien vėl džiugina tiek miestelėnus, tiek ir miesto svečius. Greta pilies puikuojasi atkurtos dvi parakinės ir arsenalas. Beje, arsenale yra unikali vaizdinė ekspozicija, pasakojanti Biržų pilies užėmimo ir sugriovimo istoriją. Šalimais padėti kuoka, kardas ir šalmas, kuriuos norintys gali pasimatuoti ir pasijusti XVIII amžiaus pilies gynėjais.

Pagrindinė ekspozicija, įsikūrusi reprezentaciniuoe rūmuose, pribloškia savo gausa ir atpasakoja visą Biržų krašto istoriją, nuo seniausių laikų iki pat mūsų dienų. Pasak muziejaus darbuotojų, senoviniai eksponuojami daiktai, beveik visi, buvo rasti kasinėjant pilį ir piliavietę. Tik nedidelė eksponatų dalis atkeliavo iš Biržų rajono.

Pilyje galima ne tik grožėtis istorija, bet ir prisiliesti prie jos – iš anksto sutarus, pravedama pažintinė „Alaus kelio“ programa, ne tik suteikianti specifinių žinių apie alaus gamybą, bet ir galinti pakeisti požiūrį į šį, nuo seno lietuvių mėgtą, gėrimą.

Turint laiko ir jeigu nevyksta pamaldos, būtina užsukti ir į abi Biržų bažnyčias. Jeigu laiko stinga – bent nukeliauti iki šalia miesto tyvuliuojančio Širvėnos ežero – pirmojo dirbtinio vandens telkinio Lietuvoje, per kurį eina ilgiausias, daugiau negu pusės kilometro ilgio, pėsčiųjų tiltas.

Perėjus tiltų patenkama į Astravo dvaro teritoriją. Deja, šiame dvare jokios nuolatinės ekspozicijos nėra, tačiau galima pasigrožėti pačiu dvaro ansambliu ir pasivaikščioti po parką.

Aišku, tai – toli gražu ne visos lankytinos Biržų miesto ir Biržų rajono vietos, tad aš labai tikiuosi, kad dar turėsiu progų apsilankyti šiame žavingame ir svetingame Šiaurės Lietuvos miestelyje bei užsukti ten, kur nespėjau šį kartą.