Kinijos braižas jaučiasi Europoje ir Amerikoje. Pavyzdžiui, Hedi Slimane atėjus į Saint Laurent mados namų kūrybos direktoriaus postą, kritikai pastebėjo geopolitinę potekstę: simpatija siauram apgludusiam siluetui, atitinkančiam Azijos žmonių proporcijas. Michelle Obama vyro inauguracijai vėl pasirinko jauno amerikiečių dizainerio Jason Wu, gimusio Taivanyje, suknelę. Po to, prezidento kreipimosį į tautą ceremonijoje, ji vėl pasirodė su to paties dizainerio suknele. Kai pereitais metais į mados namus Balenciaga atėjo Taivanio kilmės amerikietis Alexander Wang, kritikai nesistebėjo: juk jis moka kinietiškai, o Kinijoje Balenciaga turi net dešimt savo parduotuvių.
Kinijoje šiuo metu yra gausybė mados parduotuvių. Chanel, Burberry, Lоuis Vuitton – tokios kolekcijų gausos Europoje nelabai rasi. Garsiausi mados pasaulio atstovai aktyviai tvirtinasi Azijos rinkoje: Roberto Cavalli per vienerius metus atidarė dvi savo parduotuves Kinijoje, Miu Miu Pekine ir kituose Kinijos miestuose per paskutinį pusmetį įsigyjo net keturis butikus. Prancūzų Hermès taip pat plėtoja savo veiklą.
Dėmesys rytietiškam koloritui ypatingai pastebimas šį sezoną Dolce & Gabbana, Haider Ackermann, Dries Van Noten, Alber Elbaz ir kt. kolekcijose. Akcentuojamas etninis skonis, pasireiškęs tiek kirpime, tiek spalvose. Drabužių sukirpimas dažnai primena kimono manierą, laisvo kirpimo sutrumpintos kelnės, panašios į Tai Chi meistrų aprėdą, geltona tradicinė Shaolin vienuolių spalva, – visa tai vyrauja ant podiumų.
Pastebėta, kad neseniai praėjusių mados savaičių ruduo-žiema pasirodymuose triumfavo amerikiečių dizaineriai kinų kilmės: dizaineris Derek Lam iš San-Frascisko yra gimęs Amerikoje, jo kilmė kinietiška: jo prosenelis emigrantas siuvo vestuvines sukneles, o tėvas iš Honkongo importuodavo įvairias vartojimo prekes. Kitas populiarus dizaineris Alexander Wang turi kinietiškų šaknų – tėvai kilę iš Taivanio, Phillip Lim išaugo Kalifornijoje, nors yra kinietis.
Visi šie lyderiai įkvėpimo semiasi ne Rytų tematikoje, o atvirkščiai – juos įkvepia eupopietiška kultūros istorija. Palikuonys šeimų, kur siuvimo tradicijos, kruopštus, atkaklus darbas buvo ypač puoselėjamas ir vertinamas, išties parodė sudėtingų, bet kartu ir praktiškų dalykų. Pavyzdžiui, Alexander Wang moheriniai paltai su pažemintu liemeniu ir uždedamomis kišenėmis, Phillip Lim kolekcijoje ryškiu elementu buvo platūs asimetriški paltai su kontrastingais atlapais. Dizainerio Derek Lam kolekcija alsavo intelektualios boheminės ir prašmatnios aštuoniasdešimtųjų Kalifornijos ir Paryžiaus dvasia: camel spalvos pelerinos ir jūrinės striukės-švarkai.
Kinija jau nuo seno buvo puikus įkvėpimo šaltinis ir Europos genijams. Vienas iš pirmųjų dizainerių prancūzas Polis Puaro (Paul Poiret) kūrė trumpus šilko kimono su juostelėmis ir spaustomis gėlėmis, siuvinėjo paltus-chalatus medalionais ir hieroglifais, simbolizuojančiais ilgaamžiškumą. Cartier savo juvelyrikoje naudojo kiniečių techniką – žadeito drožybą, lakuotę su perlamutro inkrustacija ir pan. Prancūzų Christian Dior kolekcijų archyve yra suknelių, pavadinimu: ,,Kinija”, ,,Pekinas”, ,,Hong Kong”, ,,Kinietiška naktis”. O Coco Chanel žavėjosi chinoiserie stiliumi ir kolekcionavo senovinius kinietiškus ekranus-širmas.
Didesnis žingsnis į mados pasaulį Kinijoje pasireiškė tik tuomet, kai 1986 metais kailių dizaineris Frederic Castet Rytų šalyje parodė savo vakarietišką kailių kolekciją, kurtą Dior. 1992 metais prancūzų Louis Vuitton buvo pirmas iš vakarietiškų mados atstovų, atidaręs savo butiką Pekine ir tai buvo reikšmingas įvykis kiniečių mados gyvenime. O po dvidešimties metų Šanchajuje Louis Vuitton atidarė savo pačią didžiausią parduotuvę pasaulyje, kuri dirba tik pagal išankstinį susitarimą.
John Galliano taip pat domino kinietiškos mados tradicijos, patirties bei įkvėpimo naujiems kūriniams jis sėmėsi 2002 metais nuvykęs į Kiniją. Čia mėnesį praleido vesdamas išsamų dienoraštį, fotografavo, pabuvojo ir Kinijos nacionalinės operos užkulisiuose stebėdamas stilistų darbus. Grįžęs į Paryžių jis sukūrė Haute Couture kolekciją: virtuozines sukneles, siuvinėtas drakonais.
Mados veteranas Karl Lagerfeld 2007 metais, atstovaudamas Fendi, pristatė aštuoniasdešimt aštuonis modelius kiniečių publikai. Būtent šis skaičius Kinijoje laikomas laimingu. Pasirodymą pradėjo modelis, vilkintis ryškiai raudoną suknelę (raudona spalva Kinijoje – turto simbolis), o uždarymas buvo apvainikuotas juodu imperatorišku motyvu. Tuo metu italų Fendi jau devynerius metus dirbo šioje šalyje, prezidentas François-Xavier Severin sako, kad kiniečiams atsibodo būti panašiu vienam į kitą, dabar jiems labai svarbu žymių prekės ženklų istorija.
2005 metais kiniečiai jau turėjo savo Vogue, prasidėjo modelių bumas, kinietės merginos dalyvauja Maybelline, Louis Vuitton, Roberto Cavalli ir kitų kolekcijų pristatymuose, dalyvauja reklamų kampanijose. Mados analizė rodo, kad kiniečiai labai kruopščiai gilinasi į mados raidą. Nuo dešimtojo dešimtmečio pirmaujančios dizaino mokyklos – nuo Niujorko Parsons ir Fashion Institute of Technology – buvo užpildytos studentų iš Kinijos, Korėjos ir Tailando. Pernai metais tarp įstojusių studentų užsieniečių į Parsons, septyniasdešimt procentų sudarė būtent kiniečiai, pasižymintys savo kruopštumu gilindamiesi į pasirinktos profesijos niuansus.
Kinija šiuo metu yra viena iš didžiausių rinkų pasaulyje. Prognozuojama, kad 2020-aisiais metais jos rinka taps pati didžiausia, nes jau dabar ji sudaro daugiau kaip ketvirtį visų prabangos prekių pardavimo.
Daugiau informacijos rasite apsilankę https://www.facebook.com/ModeliuatrankaKinijosmodeliuagenturoms?ref=hl