Lyginant su kitomis mados savaitėmis, lemtingu Paryžiaus koziriu tapo pakitęs moteriškumo įvaizdis. Tiesa, tam tikras atsipalaidavimas bei švelnesni kirpimai buvo pristatyti ir kitur, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad Paryžiaus mados savaitės dizaineriai nuo plastiškesnio stiprios moters įvaizdžio niekada nebuvo per daug nutolę. Kitaip tariant, tai, prie ko grįžtama kitose mados sostinėse, Paryžius turėjo visuomet. Tuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo Milano mados savaitės, kurioje matyti keblumai bandant kiek pavėluotai ir dirbtinai sujungti senosios mokyklos itališką romantiką ir vakarietišką minimalizmą.

Nauji moteriškumo veidai

Paryžiaus mados savaitėje buvo naujai atgaivinta klasikinė, švelnesnė moteriškumo koncepcija. Vieną įdomiausių jos variacijų pristatė Karl Lagerfeld, šįkart nukreipęs žvilgsnį į įvairesnio amžiaus auditoriją.Chanel mados namų 2015 m. pavasario-vasaros kolekcijoje buvo atrastas kompromisas tarp modernumo, plastikos ir chaneliško rafinuotumo. Nuo ryškiaspalvių akvareliškų raštų iki monochromiškumo ir geometrijos, nuo griežtų konstrukcijų iki lengvų, bet koordinuotų perregimo audinio sluoksnių, K. Lagerfeld kūriniai šįkart modeliuoja kiek konservatyvią, bet gaivią ir pozityvią pavasario eleganciją. Pastarajai aštrumo nesuteikė ir kolekcijos pristatymą uždariusi feminisčių demonstracijos imitacija, kuria žaismingai ir lengvai, beveik su humoro atspalviu tarsi buvo grįžta prie Chanel moters filosofijos šaknų.

Christian Dior kolekcijoje, kaip ir būdinga ženklo kūrybos vadovui Raf Simons, kalbama ne akimirkos įspūdžio, o subtilių detalių kalba. Viena vertus, modelių precizika, rodos, neginčytina, tačiau proporcijos ir siluetai kolekcijoje pernelyg atkartoja praėjusiuosius Christian Dior sezonus. Kita vertus, dabar šis vardas simbolizuoja nebe ekstravagantišką, o žemiškesnę, labiau struktūrizuotą moteriškumą. Tačiau netgi mąstant tokia kryptimi sunkoka kolekcijos nepalaikyti visapusiškai blankia.

Tamsioje ir grafiškoje Alexander McQueen kolekcijoje esminį vaidmenį iš pirmo žvilgsnio vaidino gelių motyvai ir Japonijos tematika, tačiau pažvelgus giliau Sarah Burton kūriniuose išryškėja dualizmo koncepcija. Moteriškumas čia išreiškiamas per vyriško ir moteriško prado susiliejimą, apie kurį kalba kimono ir samurajaus amuniciją primenančios detalės. Priešingų dalykų derinimas atsispindi ir lengvumo-griežtumo bei geometrijos-plastikos perskyroje. Pastaroji išnyksta tik pristatymo kulminacijoje – S. Burton kolekcijoje nebe pirmąjį kartą pasirodo didelės apimties suknios, sukonstruotos iš raukinių ir gėlių žiedlapius imituojančių perregimų rožinio ar juodai balto audinio skiaučių. Šie modeliai kiek krenta iš bendro konteksto, tačiau juos galima interpretuoti kaip moteriško prado pergalę prieš vyriškąjį. Problemą galbūt galima įžvelgti tik tame, kad Tolimųjų Rytų tematika regima nebe pirmąjį sezoną, ir vargu, ar tokia jos interpretacija prilygsta ženklo įkūrėjo filosofinei gelmei ir vizualiam išpildymui.

Kalbant apie grįžimą prie plastiškesnio moters įvaizdžio, šis atsispindėjo ir Balenciaga pavasario kolekcijoje. Alexander Wang skiriamasis ženklas – elegantiškas sportiškumas – šįkart užmezgė dialogą su minkštesnėmis faktūromis ir siuvinėjimais, suteikusiais gracingumo ir svorio šaltesnėms sportinėms formoms. Naujasis Balenciaga kūrybos vadovas pamažu atitrūksta nuo mados namų istorijos ir ima vairą į savo rankas. Tačiau įdomu, ar tokia juodai balta pragmatika su klasikinio romantizmo prieskoniu gali tapti pakankamai gilia filosofija legendiniams mados namams.

Žaismingesnėmis moteriškumo formomis Paryžiaus mados savaitėje skleidėsi naujai atgimusi septintojo dešimtmečio dvasia. Ji atsispindėjo bohemišku folkloru alsuojančioje Chloé kolekcijoje, kurioje dominavo juodai balti kontrastai ir žemės spalvų tonai. Minkštuose ir laisvuose siluetuose Clare Waight Keller įprasmino džinsinį audinį, verstą odą bei subtilius nėrinius. Modernus žvilgsnis į hipišką romantiką dominavo ir Dries Van Noten kolekcijoje. Lankstumu nepaliaujanti stebinti Stella McCartney pavasario kolekcijoje nuo monochromiško skulptūriškumo pamažu pereina prie septintojo dešimtmečio siluetų, raštų bei sutirštintų spalvų. Visai per kitokią – rokenrolo ir saikingo glamūro – prizmę septyniasdešimtieji transliuojami Nicolas Ghesquière kolekcijoje Louis Vuitton mados namams.

Eklektika pagal Paryžių

Nors septintojo dešimtmečio atgarsiai tapo viena dažniausiai pasitaikančių Paryžiaus mados savaitės temų, dominuojančią poziciją įgavo ir įdomiausiomis formomis atsiskleidė įvairių stilių ir laikmečių maišymas. Maria Grazia Chiuri ir Pierpaolo Piccioli kurta Valentino mados namų kolekcija – ne išimtis. Niekada nuo konkrečių ornamentų nesišalinęs dizainerių duetas nepabijojo jų ir šįkart. Nors įžvelgti ryšį tarp dekoratyvių arabeskų ir realistiškų jūros žvaigždžių ornamentų, rafinuotumo ir kičo, minimalizmo ir bohemiškumo nelengva, galutinis rezultatas atrodo beveik harmoningas ir netgi šiek tiek provokuojantis. Kiek nuosaikiau stiliai maišomi Vionnet pavasario kolekcijoje, kurioje baltais ir švelniais bronzos tonais komponuojamas modernizmo, futurizmo ir senovės Graikijos koliažas.

Visiška disharmonija karaliavo Acne Studios kolekcijoje, kurioje į įvairius stilius buvo žvelgiama tarytum per parodijos prizmę. Čia buvo keistai balansuojama tarp minimalizmo ir siurrealizmo, kurį reprezentavo spalvingi vaisius ir nuogo kūno dalis vaizduojantys raštai, kurie dera su klasikiniais palaidinių ir kelnių kirpimais. Į visa tai įvedus septyniasdešimtųjų sportinės aprangos elementus, neoninį koloritą bei militaristinius elementus chaotiška įtampa dar labiau sustiprėja, kol galiausiai baigiasi apie kūną apvynioto rankšluosčio formos suknele. Taigi Jonny Johansson pavasario mūza galiausiai lieka praktiškai neapsirengusi. Viena vertus, tai puikiai atspindi bendrą šiandieninės mados akligatvį – stiliai maišomi tol, kol galiausiai nebelieka, kuo rengtis. Kita vertus, provokacija ir parodija šiuo atveju, nors ir sukelia trumpalaikę intrigą, vargu, ar turi kokią nors praktinę prasmę.

Nereikia ir sakyti, jog eklektika tampa beveik neišvengiama per svarbias mados namų sukaktis. Tai pasitvirtino ir Jean Paul Gaultier kolekcijoje. Su Prêt-à-Porter drabužių kūrimu dizaineris atsisveikino sukūręs retrospektyvią kolekciją, kurioje atsispindėjo garsiausi per dvidešimtmetį J. P. Gaultier sukurti siluetai. Visa tai buvo įprasminta specifiniu humoru, nostalgija ir prabanga tryškusiame šou. 125–ąjį jubiliejų švenčiančių Lanvin mados namų kolekcijoje Alber Elbaz interpretavo ženklo klasiką, išgaudamas sau būdingą deformuotos elegancijos ir koordinuoto glamūro derinį.

Daugeliui į pavasario sezoną krypstant dekonstrukcijos keliu, Maison Martin Margiela mados namai žengė priešinga – rekonstrukcijos – kryptimi. Pastaroji, tiesa, visada buvo viena ženklo skiriamųjų ženklų, tačiau perdirbimo filosofija šįkart atsispindėjo ne tik skirtingų audinių skiaučių ar drabužio dalių komponavime, bet platesniame, temos, kontekste. Maison Martin Margiela kimono siluetas paskelbė karą stiliui, kurį atstovavo blukintas džinsas ir versta oda. Kultūrinės sankirtos idėją transliavo ir avalynė su masyviais raišteliais ir aukštomis platformomis – tarsi sportinis stilius susitiktų su geišos apavu.

Tamsioji pavasario pusė

Sodrus koloritas ir melancholiškos nuotaikos buvo dažnas Europos mados savaičių palydovas, tačiau Paryžiaus mados savaitėje tamsi romantika įgavo dar daugiau formų. Ateinantį pavasarį atsvara žaismingumui galės tapti atsinaujinęs fatališkos moters įvaizdis.

Givenchy podiumu šiuolaikiška ir charizmatiška femme fatale žingsniavo po ilgos pertraukos. Pasitelkęs simetriškas konstrukcijas, juodai baltą ir rudą paletę, dekoratyvius augalinius ornamentus ir grafiškus nėrinius, Riccardo Tisci minimalistinę dekonstrukciją sujungė su romantiškos gotikos ir bohemiško americana stiliaus variacijomis.

Gareth Pugh kolekcijoje skleidėsi šamaniškas, grafiškas bet tuo pat metu ir plastiškas minimalizmas. Dizaineris surado puikų balansą tarp avangardo ir žemiškumo, taip dar kartą pademonstruodamas kūrybinę brandą ir išradingumą. Tuo tarpu Saint Laurent kolekcija nebe pirmąjį sezoną ypatingu originalumu nepasižymėjo. Šįkart mados namai siūlo rizikingą ir pernelyg supaprastintą glam rock estetiką, kurią mažai tegelbsti ir pavasario sezonui siūlomos spalvos bei raštai.

Kad ir kaip norėtųsi, konkretų atsakymą, kas bus madinga ateinantį sezoną, nelengva rasti ir Paryžiaus mados savaitėje. Čia, kaip ir kitur, galima įžvelgti tam tikrą sąstingį, atsigręžimą į ne taip seniai praėjusių sezonų tendencijas bei chaotiškas nuotaikas. Galbūt toks ir bus kitų metų šiltasis sezonas – eklektiškas, laisvas ir paliekantis platų pasirinkimo spektrą. Nerimą kelia tik tai, kad po įspūdingais šou neretai slypi akivaizdus sumišimas ir krypties nebuvimas, o po parodijos kiautu – šviežių minčių trūkumas. Belieka tikėtis, kad 2015 m. rudens-žiemos sezoną supurtys iš pavasarinio chaoso gimęs naujų idėjų sprogimas.

Daugiau informacijos apie naujas kolekcijas modelių agentūra